Investuotojų apetitas didesnis, nei yra pirkinių

Į Baltijos šalis sugrįžtantys investuotojai Lietuvoje, kurios rinka pamažu įgauna naują kvėpavimą, artimiausiu metu didžiausią dėmesį skirs maisto pramonės ir vaistų gamybos įmonėms. O šių pagrindinis verslo variklis – atsigaunantis eksportas.

Dabar be Skandinavijos investuotojų, kurie ir iki sunkmečio investavo į Baltijos šalių regioną, o ypač tada, kai buvo paskelbta, jog 2011 metais Estija gali įsivesti eurą, investicinis bankas „Evli“ mini ir Prancūzijos konvergencijos fondus, Vokietijos augančių rinkų fondus bei Jungtinės Karalystės fondus, kurie investuoja į rinkas, esančias už pagrindinių indeksų ribų (angl. frontier market investors). 

2009 metais bendrovių savininkai pirmiausia siekė ne parduoti įmones, o prisitaikyti prie sunkmečio stipriai įtakojamos rinkos.

„Dabar investuotojai daugiau žiūri į tai, kad potencialus pirkinys atitiktų jų investicijų kriterijus. Tiksliau tariant – kad investicijoms pasirinkta bendrovė būtų pakankamo dydžio ir turėtų vertės augimo potencialą“, – eVersus sako „Evli“ įmonių finansų vadovas Baltijos šalyse Julijus Grigaliūnas. Tokių įmonių Baltijos šalyse yra maisto pramonės sektoriuje, tarp vaistų gamintojų ir kituose eksportuojančiuose sektoriuose, taip pat infrastruktūros, energetikos sektoriuose.

Kita vertus, anot Grigaliūno, šiuo metu paklausa, kur investuoti, yra didesnė už pasiūlą.

„Viena iš priežasčių, dėl ko įmonių sąrašas, į kurias būtų galima investuoti Lietuvoje, nėra toks ilgas, yra tai, kad daugelio įmonių per dideli finansiniai įsipareigojimai neleis joms greitai pasinaudoti rinkos atsigavimu“, – aiškina Grigaliūnas.

Tai, kad dalis verslo patyrė sunkmečiu rimtų problemų, pasak jo, lėmė agresyvios investicijos, kurioms iš bankų buvo skolinamasi trumpam laikui.

Dabar – su 40% nuolaida

Advokatų kontoros „Raidla, Lejins & Norcous“ vadovaujantis partneris Irmantas Norkus pastebi, kad keli paskutiniai sandoriai Lietuvoje rodo investuotojų siekį įsigyti ne tik problemų turinčias įmones, bet ir planuojančias augimą. Pavyzdžiui, UAB „Agrokoncernas“ įsigijo keletą žemės ūkio bendrovių, užsiimančių pieno gamyba ir taip savo veiklą papildė nauju ir perspektyviu verslu. 

Nepaisant to, kad investuotojai ieško naujų pirkinių, rinkoje sąlygas ir toliau diktuos pirkėjas, o dominuos strateginiai investuotojai, kaip antai „Telia Sonera“. Pardavėjai turėtų būti ne tokie  agresyvūs ir realiau vertinti įmonių vertę. Norkus teigia, kad dabar sandoriai vyksta 40% žemesne kaina nei ji buvo 2007 metais.

Parduodant „krizinius“ verslus būta mažiau formalumų, buvo trumpesni terminai ir paprastesnės struktūros. O daugiausia derėtasi dėl kainos, mokėjimo terminų ir įsipareigojimų.

„Daugeliu atvejų tokiems sandoriams teko ieškoti neįprastų ir netgi nestandartinių teisinių sprendimų. Pavyzdžiui, įmonės, kurioms gresia bankrotas ar didelė skolų našta, gali būti parduodamos per bankroto procedūrą,“, – kalba Norkus.