Laimėtojai renkasi bankrotą

Čempioninė Graikijos valstybės skola ir balansavimas ties nemokumo riba finansų pasaulyje vėl gaivina kalbas apie valstybių bankrotus. O neseniai paskelbta Didžiojoje Britanijoje registruotos fondų valdymo įmonės „Bedlam Asset Management“ apžvalga apie valstybių bankrotus tiesiog šokiruoja: „Laimėtojai būna tie, kurie kuo skubiausiai paskelbia bankrotą, o tie, kurie grąžina visas skolas – tiesiog bailiai!“ Tokios drastiškos išvados šioje apžvalgoje grindžiamos istoriniais bankrutavusių valstybių faktais.

Faktai iškalbingai liudija, kad per paskutinįjį šimtmetį buvo bankrutavusios net trys Didžiojo aštuoneto (G8) šalys. Pavyzdžiui, Vokietija – 1932 metais, Italija – 1940 metais, Rusija – 1917 ir 1998 metais. Savo skolas nuo Perl Harboro iki pripažinimo pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą buvo nustojusi mokėti ir Japonija. Valstybių bankrotų daugėjo nuo 1970 metų, kai per metus apie savo nemokumą paskelbdavo apie 20 šalių.

Jeigu taip atsitiktų ir Graikijai, šiame kontekste ji išsiskirtų tuo, kad būtų pirmoji iš euro zonos šalių, paskelbusi apie savo nemokumą.   

Graikų piramidė ir ECB

Graikijos kelias į įspūdingo dydžio 114% BVP skolą taip pat įspūdingas ir pačia finansavimo schema, ir tuo, kad į ją buvo įtrauktas ir Europos centrinis bankas. Būtent jis Graikijai leido užskolinti savo valstybės obligacijas ir taip sintetiškai rinkoje didinti pinigų kiekį.  

„Jeigu graikai 2006–2007 metais ir turėjo apie 3% biudžeto deficitą, tai yra atitiko sutarties reikalavimą dėl deficito kriterijaus (angl. – Stability and Growth Pact), tai ekonomikos augimui lėtėjant, šalies biudžeto pajamos pakankamai staigiai krito žemyn, o biudžeto išlaidos taip greitai nemažėjo“, – „Versus“ pasakoja banko „Finasta“ Gerovės valdymo departamento direktorė Dovilė Grigienė. Dėl šio ir kitų neigiamų ekonominių veiksnių – vidinių šalies santaupų mažėjimo, neigiamų šalies ir pasaulio prekybos augimo tendencijų – graikų deficitas kaip mat išsipūtė, o jį teko finansuoti daugiau skolinantis. Taip skola sparčiai augo, o BVP judėjo priešinga kryptimi – traukėsi.

Įdomus yra ir Europos centrinio banko vaidmuo, kuris iš esmės padėjo graikams pastatyti didžiulę finansinę piramidę. Graikijos bankai savo šalies obligacijas ECB užstatydavo už 1% metinių palūkanų. Už tai gautus pinigus vėl investuodavo į tas pačias obligacijas, o šias vėl užstatydavo ECB. Gautus pinigus Graikijos bankai skolino savo šalies Vyriausybei, o ši pinigus lengva ranka švaistė didžiulei valdininkų armijai išlaikyti. Prognozuojama, kad per kelerius ateinančius metus Graikijos skola nuo 114% BVP gali nušuoliuoti iki 150% BVP. Blogiausiais metais Argentinoje, o tai buvo 2001-ieji, skola siekė 62% BVP.

„Galima daryti prielaidą, kad graikai tiesiog įgyvendino Ponzi stiliaus schemą. Turėdami galimybę pigiai skolintis iš ECB, įkeičiant šalies išleistas obligacijas, naudojosi šia galimybe ir taip pūtė šalies įsiskolinimą bei dirbtinai šalyje didino pinigų kiekį“, – apibendrina Grigienė.

Panašiai, kaip Graikija, elgėsi ir Portugalija. Bet nemokumo vėzdas virš šios šalies dar nėra pakibęs, nes ji euro zonos BVP turi kur kas mažesnį svorį nei Graikija, kuri ten sudaro 2,5% BVP. Be to, skirtingai nei graikai, portugalai nėra išleidę obligacijų, kurioms išpirkti skubiai reikėtų ieškoti milijardų.

Balandžio 23 dieną Graikija tarptautinėse rinkose turėjo išpirkti savo obligacijų emisiją už 8 mlrd. EUR. Bet jau anksčiau buvo aišku, kad tiek pinigų šalis neturi. Pagrindiniai Graikijos valstybės obligacijų turėtojai yra vokiečiai, prancūzai ir šveicarai.

Į Graikijos skolos vertybinius popierius yra investavę ir lietuviai – iš viso kiek daugiau nei 100 mln. Lt. Pensijų fondas „Pensija 2“, kurį valdo „Swedbank Investicijų valdymas“, į graikų popierius yra investavęs beveik 7% lėšų. Išpirkimo data – 2011 metų kovo 20 diena.

To paties valdytojo fondas „Pensija 3“ į Graikijos obligacijas yra investavęs 4,64% lėšų, o išpirkimo data tokia pat, kaip ir fondo „Pensija 2“.

Nežiūrint į tai, kad 8 mlrd. EUR Graikijos obligacijų emisijos išpirkimo data grėsmingai artėjo, graikai atkakliai kartojo, kad jiems finansinės pagalbos nereikia. Todėl nerimo būgnus mušė tik investuotojai, jau prieš kurį laiką supratę, kad šios šalies popieriai yra prasti. O štai balandžio pradžioje, kai šalyje jau lankėsi Tarptautinio valiutos fondo (TVF) misija, ECB vadovas Jeanas Claude’as Trichet konstatavo, kad Graikijos gelbėjimo plane turės dalyvauti ir europinės institucijos, nes vieno TVF pagalbos nepakaks.

Bankrotas nėra visiškas bankrotas

Tačiau „Bedlam Asset Management“ apžvalgoje Graikijos finansinio gelbėjimo planas laikomas didesne blogybe nei blogiausiasis scenarijus – valstybės bankrotas. Argumentuojama tuo, kad „tos valstybės, kurios iš paskutiniųjų stengiasi grąžinti skolas užsienio kreditoriams ilguoju laikotarpiu, nuo krizių nukenčia daugiau nei tos, kurios greičiau pasiduoda ir paskelbia bankrotą ar restruktūrizuoja skolas“.

AB „Finasta“ Gerovės valdymo departamento direktorė Dovilė Grigienė ir šio banko investicijų strategas Petras Kudaras: „Puikiai finansų pasaulyje žinomi Paryžiaus ir Londono klubai yra realiai valstybių neišmokėtų obligacijų savininkai. Šie klubai susirenka tam, kad kartu derėtųsi su šalimis skolininkėmis. Valstybė negali išleisti naujų obligacijų, kol nėra susitarusi su kreditoriais dėl senosios neišpirktos obligacijų emisijos.“

Anglų kalboje, priešingai nei lietuvių, šiam blogiausiam scenarijui apibūdinti vartojamas ne žodis „bankrotas“, o „nemokumas“ (angl. –default).  

„Nemoki tampa valstybė tada, kai nesilaiko savo skolos įsipareigojimų, surašytų obligacijų platinimo sutartyje: pavėluoja sumokėti palūkanas, ar pablogina skolintojų sąlygas, pavyzdžiui, pasireiškia, kad mokės ne šiandien, o už dviejų mėnesių“, – sako AB „Finasta“ investicijų strategas Petras Kudaras. Ir patikslina, kad tikruoju įsipareigojimų nevykdymu laikoma, kai valstybė obligacijų turėtojams laiku negrąžina galutinės sumos. Neseniai Ukrainoje buvo atvejis, kai buvo pranešta, kad pinigai už Lvovo miesto obligacijas vėluos, nes dokumentuose pritrūko Finansų ministerijos pareigūnų parašų.

„Valstybės bankrotas dažniausiai nėra finansinėse problemose skęstančios valstybės pasirinkimas. Taip nutinka, kai nėra kito būdo susidariusiai situacijai išspręsti, ir valstybė paprasčiausiai neturi pinigų skoloms grąžinti“, – pažymi Kudaras.

Valstybė, pasak jo, suvokusi, kad nesugebės grąžinti savo skolos, turi tam pasirengti viduje. Valstybei tapus nemokia, pinigai pradeda labai greitai trauktis, todėl reikia turėti planą, kaip išgelbėti bankų sistemą. Pavyzdžiui, Islandijoje buvo uždrausta išvesti iš šalies eurus. Važiuojant atostogų į Europą islandų laukė formalumai, kuriuos būtų galima prilyginti prašymo centriniam bankui rašymui su pasiaiškinimu, kam bus reikalingi pinigai. Dėl to islandai savo šalyje pirkdavo automobilį, plukdydavo jį į Europą, ten parduodavo pigiau, kad greičiau prasimanyti eurų.

„Neaišku, kaip blogiausiu atveju viskas klostytųsi Graikijoje, kuri yra ES narė, nes laisvas kapitalo judėjimas yra vienas pamatinių ES principų“, – svarsto Kudaras.     

Tiksliai valstybės bankroto procedūrą, pasak Grigienės, sudėtinga apibūdinti, nes ji gali būti skirtingai interpretuojama. Dažniausiai tikru finansinių įsipareigojimų nevykdymu laikoma tai, kai valstybė pripažįsta, kad negali įvykdyti sąlygų arba negrąžina pinigų.

Istoriniais jau tapusių valstybių bankrotuose šios priežastys buvo įgavę ir politinių atspalvių. Kai šalies valdymą perėmusi nauja valdžia ar po perversmo atėjęs diktatorius pranešdavo neketinantis mokėti prieš tai buvusios valdžios skolų. Bet tuo istorija nesibaigdavo. Skolą vis tiek būdavo siekiama išieškoti. Todėl prieš kelis šimtus metų į valstybę skolininkę buvo siunčiama kariuomenė. O šioji stengdavosi užimti tos šalies strateginius objektus, pavyzdžiui, geležinkelį.

„Ir dabar yra fondų, kurie specializuojasi „išmušinėti“ valstybių skolas. Pavyzdžiui, 1976 metais tuometinis Zairas, dabar – Kongas, liovėsi mokėti savo tarptautinę skolą. Šią skolą perpirko kiti investuotojai ir vėliau rūpinosi jos išieškojimu“, – pasakoja Kudaras. Istorija baigiasi laimingai, pasak jo, būna tik tuo atveju, jeigu šalį skolininkę pavyksta įtikinti, kad dėl jos praeities nuodėmių bus išvaržytas jos turtas užsienyje. Tokio pobūdžio teisinės kovos vykdavo daugiau nei 20 metų. Pavyzdžiui, „Red Mountain Finance Ltd“ tik 2001 metais pavyko pasiekti, kad dalis visų Kongo tarptautinių mokėjimų būtų priverstinai pervedama ir jai. Po šio teismo sprendimo bendrovė susitarė su Kongu, kad jis grąžins 37% skolos nominalo, ir investuotojai nebeturės jokių pretenzijų.

Skolinimosi pauzė – penkeri metai   

Blogiausiąjį scenarijų – bankrotą – pasirinkusioje valstybėje 6–9 mėnesius vyrauja visiškas chaosas, nes stoja ekonomika, nestabili tampa bankų sistema. Pavyzdžiui, Argentinoje indėliai bankuose eurais buvo pakeisti į pesus (ARS) ir devalvuoti.

Bet funkcionuoti pačiai valstybei tampa lengviau, nes ji obligacijų turėtojams gali nemokėti palūkanų ir paskolų. Todėl visus šiuos pinigus gali nukreipti į vidaus rinką. Kita vertus, tokia šalis 3–4 metus negali nieko pasiskolinti. Nebent susitaria su visais savo kreditoriais ar, atėjus naujai valdžiai, patikina, kad nuo šiol viską darys kitaip, ir jos ekonomika ima atsigauti. Tada po kelerių metų ji gali grįžti į tarptautinę rinką.

„Jeigu tikėsime istorija, tai praėjus penkeriems metams nuo bankroto, valstybė rinkose jau gali pasiskolinti žemesnėmis palūkanomis nei ta, kuri tam, kad sugebėtų aptarnauti savo skolą, didino mokesčius ir mažino išlaidas“, – nurodo Kudaras. Graikijoje nauja būtų tai, kad šalis galėtų būti išprašyta iš euro zonos.

Viltis – trumpa atmintis

„Bedlam Asset Management“ nurodoma valstybių bankrotų teorija pagrįsta viena prielaida: rinkos dalyvių atmintis trumpa, jie greitai pamiršta nuostolius, o investuotojų pinigai gana greitai grįžta į tuos regionus, kur tie patys investuotojai buvo gana neseniai nusvilę.

Europos centrinio banko (ECB) vadovas Jeanas Claude’as Trichet turėtų prisiimti dalį atsakomybės ir pasukti galvą, kaip sustabdyti kitas šalis, kad jos nepasektų Graikijos ir Portugalijos skolinimosi pavyzdžiais.

„Tarptautinė bendruomenė valstybes, kurios nesilaikė savo finansinių įsipareigojimų, „nurašo“: nukenčia jų prestižas, jos laikomos nestabiliomis. Bet neaišku, ar ši prielaida vis dar galiotų ir dabar. Kita vertus, prasidėjus ekonominiam bumui, turbūt mažai kas skirtų laiko analizuoti praeities istorijas“, – šypsosi Kudaras.

Pavyzdžiui, po 2001–2002 metų bankroto Argentinai, o tai jau buvo penktas bankrotas per jos nepriklausomybės laikotarpį, lyg ir nebuvo galimybių pasiskolinti lėšų tarptautinėse kapitalo rinkose. Bet jau po 36 mėnesių jos obligacijų vadinamasis spreadas (skirtumas tarp Argentinos ir JAV palūkanų normų), buvo beveik toks pats kaip ir visų besivystančių valstybių.

Be to, paskutiniu metu Argentina augo greičiau nei Brazilija, kuri sugebėjo išvengti Lotynų Amerikos krizių.

Priešnuodis – TVF

Jeigu visos valstybės vadovautųsi tokia logika – kuo greičiau bankrutuoja, tuo jai geriau ateityje, tai finansų rinkose, Kudaro teigimu, vyrautų chaosas. Todėl Pasaulio bankas, TVF ir kitos tarptautinės institucijos ir yra sukurtos, kad skolintų pinigus ir padėtų išvengti blogiausiojo scenarijaus.

„Graikai susitarė su TVF ir ES institucijomis. Graikai gaus pinigų ir įsipareigos sumažinti biudžeto deficitą. Tačiau po metų mes vėl grįšime prie šios temos“, – neabejoja Kudaras.

Graikų bankai kelerius metus puikiai gyveno iš to, kad pūtė valstybės skolą, pigiai skolindamiesi iš ECB, jam užstatydami valstybės obligacijas.

Pavyzdžiui, TVF pinigų buvo paskolinęs ir Argentinai, bet šioji neturėjo politinės valios įgyvendinti jo nurodymus ir vėliau vis tiek bankrutavo. Graikai taip pat nelinkę ir nemoka taupyti, o protestuodami prieš drastiškus diržų suveržimus, streikavo net Graikijos finansų ministerijos tarnautojai. TVF žiūri tik į šalies skaičius, o ne į nacionalinius ypatumus. Kita vertus, Latvijai jis suteikė išskirtinę paramą. Ir už tai nepareikalavo devalvuoti valiutos. Kitaip buvo Baltarusijoje, kuri buvo priversta devalvuoti savąją valiutą.

„Graikijos atvejis įrodė, kad Europos centrinio banko (ECB) vykdoma politika pigiai skolinti ES narėms, kurios jam užstato šalies obligacijas, didino skolos problemą šalyje. Todėl ir ECB turi keistis, kad ateityje tokios problemos nepasikartotų“, – mano Grigienė.

Tikėtis greitai išspręsti Graikijos problemą nereikėtų tikėtis. Ypač dėl graikų gebėjimo įvykdyti įvairius reikalavimus ir sąlygas, kurias turėtų nustatyti gelbėjimo planą siūlančios organizacijos.