Bankų paskolų nuvertėjimas – faktas be rezultato

Kada ir kiek paskola nuvertėja ar virsta nuostoliu, bankai nusprendžia patys. Todėl tik laikas parodys, kiek dabar milijardais skaičiuojami bankų atidėjiniai virs realiais jų nuostoliais. Bankuose auditus atliekančios bendrovės pripažįsta, kad „paskolų vertės sumažėjimo nuostoliai niekada nebus viena tiesa“, o Lietuvos banko pozicija – niekada viešai nekomentuoti komercinių bankų teikiamos informacijos tikrumo – įgalina tą tiesą laikyti užrakintą už storų bankų sienų.

„Tik ateitis parodys, kiek yra teisinga dabar bankų skelbiama paskolų nuvertėjimo suma. Tačiau praeityje galima rasti pavyzdžių, kai Lietuvoje veikiančio banko auditorius buvo pateikęs nuomonę dėl per didelės ar dėl per mažos paskolų nuvertėjimo sumos“, – konstatuoja UAB „PricewaterhouseCoopers“ vadovaujantis partneris Chrisas Butleris.

Bankų specialieji atidėjiniai paskoloms itin svarbi aktualija tapo nuo 2009 metų, kai nuostoliai ėmė daryti didelę įtaką bankų pelningumui. Pavyzdžiui, „Nordea Bank Lietuva“ nurodo, kad didžiąją dalį pernai padarytų atidėjinių sudarė paskolos, suteiktos nekilnojamojo turto plėtros ir statybų bendrovėms.

Fiksuoja kas ketvirtį

Tačiau „Nordea Bank Lietuva“ Komunikacijos vadovas Vaidotas Cucėnas pažymi, kad, formuojant atidėjinius, atsižvelgiama ir į nuvertėjusį turtą. Kaip antai bankas įmonei išdavė 1 mln. Lt kreditą, už kurį ši įsigijo nekilnojamojo turto objektą ir kurį laiką mokėjo tik palūkanas. Bet nutiko taip, kad ji negali vykdyti savo finansinių įsipareigojimų, todėl bankui liko tik įkeistas turtas. O jo vertė nuo kredito išdavimo sumažėjo 20%. Tokiu atveju bankas skaičiuoja, kad, pardavęs šį turtą, patirs 200 tūkst. Lt nuostolį ir jį įtraukia į atidėjinius.

„Bankų atidėjiniai formuojami dėl sumažėjusios įkeisto nekilnojamojo turto vertės ir dėl daugėjančių finansinių įsipareigojimų nevykdančių klientų“, – patikslina Cucėnas. Įkeisto nekilnojamojo turto rinkos kainų pokyčius banko darbuotojas, atsakingas už rinkos informacijos apibendrinimą, fiksuoja kas ketvirtį.

Šių metų pirmąjį ketvirtį bankų paskolų portfelio kokybė vis dar blogėjo, bet lėčiau nei pernai. Per minimą laikotarpį specialieji atidėjiniai padidėjo 38,7 mln. Lt, tai yra 0,8% per lyginamąjį laikotarpį.

„Pastebime, kad verslo srityje padėtis pradeda stabilizuotis, tačiau šalyje vyraujant nedarbui, fiziniams asmenims vis sunkiau vykdyti įsipareigojimus savo kreditoriui“, – pažymi „Nordea Bank Lietuva“ atstovas.

Standartai ir vadovybės nuomonė

Atidėjinius bankai, pasak Lietuvos banko Ekonomikos departamento Finansinio stabilumo skyriaus viršininko Mindaugo Leikos, sudaro pagal paskolų nuvertėjimą. Taigi dabar pirmąjį šių metų ketvirtį skelbiama beveik 5 mlrd. Lt bankų atidėjinių suma yra tik sąlyginis nuostolis. Jos tikrasis rezultatas priklausys nuo to, kokia ekonominė situacija klostysis rinkoje. Pavyzdžiui, AB „Panevėžio ekranas“ bankrotą jau spėjo nusėsti dulkės, bet visas jos bankams įkeistas turtas iki šiol nėra parduotas, todėl ir tai, kokį galiausiai nuostolį dėl to patirs įmonę kreditavęs bankas, taip pat neaišku iki šiol.

„Vieni bankai gali vertinti labai konservatyviai ir skelbti labai didelius atidėjinius, kiti – dabar juos parodyti mažus, tačiau galinčius turėti įtakos ateities rezultatams“, – argumentuoja Vaitkunskienė. 

Pagal dabartinę įprastą bankų praktiką nuostolis fiksuojamas, jeigu klientas vėluoja grąžinti paskolą arba mokėti palūkanas daugiau kaip 90 dienų. Taip pat ir tuo atveju, jeigu paskolos negrąžinama dėl to, kad, pavyzdžiui, skolininkui iškeliama bankroto byla.

„Dabar skelbiami bankų atidėjiniai, paprastai tariant, reiškia tai, kad jeigu bankai dabar norėtų parduoti visą savo paskolų portfelį, tai jo vertė šiuo metu būtų 4,8 mlrd. Lt mažesnė nei prieš metus“, – patikslina Leika.

Bankai paskolas turi vertinti griežtai laikydamiesi minėtų Tarptautinių finansinės atskaitomybės standartų (TFAS). O 39-asis standartas (TAS) reikalauja paskolas vertinti „patirtų nuostolių“ metodu. Tai paskolos, kurių vertė sumažėjo dėl objektyvių priežasčių. Bet ir šis standartas, pasak Leikos, nenumato visų nuvertėjimo atvejų, nes atspindi tik patirtus nuostolius. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Ispanijoje, bankai turi sudaryti rezervus ir būsimiems nuostoliams, kuriuos jie patirtų, pradėjus smukti ekonomikai.

„Vertinimas priklauso nuo banko požiūrio į riziką ar nuo banko apskaitos politikos. Jeigu, pavyzdžiui, bankas dėl kokių nors priežasčių būtų linkęs slėpti tikrąjį savo paskolų nuvertėjimą, tai jį tikrinančiai institucijai nebūtų taip paprasta išsiaiškinti. Tektų daryti išsamią analizę ir tikrinti vos ne kiekvieną paskolą“, – teigia Leika.

Jam pritaria ir UAB „PricewaterhouseCoopers“ vadovaujantis partneris Chrisas Butleris: „Paskolų vertės sumažėjimo nuostolių įvertinimai visada iš dalies yra pagrįsti banko vadovybės nuomone.“ Būtent ji privalo įvertinti, kiek nuostolių patirta balanso sudarymo dieną ir juos atspindėti finansinėse ataskaitose. O tai sudėtinga, nes, pasak Butlerio, tik retais atvejais banko nuostolio suma yra visiškai aiški – pavyzdžiui, kai įmonė bankrutuoja ir neturi turto, kuriuo galėtų padengti įsiskolinimus kreditoriams.

Visais kitais atvejais bankininkai turi įvertinti, kiek bankas galėtų atgauti paskolintų lėšų, pardavęs įkeistą turtą. Dažniausiai tai būna nekilnojamasis turtas. Taip pat ir tai, kiek galėtų užtrukti turto perėmimo ir pardavimo procesas ir kiek tai gali atsieiti bankui.

Banko vadovybė turi nuspręsti ir tai, ar kurio nors kliento finansinė būklė pablogėjo tik laikinai ir nereikšmingai, ar vis dėlto tai rimta ir galbūt rodo, kad įmonė ateityje jau negalės grąžinti dalies ar visos paskolos.

„TFAS aiškiai apibrėžia, kad paskolų vertės sumažėjimo nuostoliai turėtų atspindėti jau patirtus nuostolius, o ne „ne visus įmanomus ateities nuostolius“. Todėl būna atvejų, kai auditorius mato, kad bankas pripažino per dideles paskolų vertės sumažėjimo nuostolių sumas, o kartais – ir per mažas“, – komentuoja Butleris. Taigi pasakyti, kiek tikslūs yra dabar nustatyti bankų nuostoliai, anot jo, bus galima tik po kelerių ateinančių metų. 

Mažins cikliškumą

Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros specialistai nesileidžia į kalbas apie bankų atidėjinių patikros rezultatus, bet mielai informuoja apie šioje srityje artėjančius pokyčius.

Lietuvos banko Ekonomikos departamento Finansinio stabilumo skyriaus viršininkas Mindaugas Leika: „Vieni bankai paskolų kokybę vertina konservatyviau, kiti – mažiau konservatyviai. Bet sunkmetis parodė, kad jie, kaip ir daugelis Vakarų bankų, gali labai klysti. O investicinio banko „Lehman Brothers“ žlugimas rodo, kad ir audito bendrovės pamatyti gali ne viską.“

„Bankai tada galėtų iš karto sudaryti didesnius atidėjinius paskoloms net ir ekonomikai pakilus. Tai yra nelaukdami, kol paaiškės, kurie skolininkai galėtų tapti nemokiais, kai ekonomika smuks“, – Lietuvos banko Kredito įstaigų priežiūros specialistų komentarą cituoja šio banko atstovas spaudai Mindaugas Milieška. Šie nauji reikalavimai padidintų sudaromus atidėjinius, tačiau sumažintų ekonominio ciklo pokyčių įtaką paskolų vertinimui. O tai padėtų bankams „geraisiais laikais“ sukaupti daugiau lėšų paskolų nuostoliams dengti. Lietuvoje veikiantys bankai šiems sugriežtinimams turės paklusti iškart, kai tik ES Komisija patvirtins minėto 39-ojo standarto pakeitimus.   

Ispanija anticiklinį reguliavimą jau taiko nuo dešimtojo dešimtmečio.  

Ji tai galėjo daryti ne tik todėl, kad tai sugalvojo, bet ir todėl, kad turėjo istorinius, kelių dešimtmečių, paskolų kokybės duomenis.

„Šalims, kurios neturėjo viso verslo ir bankinio ciklo, tai daryti sudėtinga. Pavyzdžiui, mes galime skaičiuoti, kiek atidėjinių reikėtų sudaryti, norint įvertinti būsimus nuostolius, nes turime duomenis nuo 1998 metų. Bet statistiškai tai vis tiek būtų nelabai patikima“, – apibendrina Leika.